Įstatymo spraga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Įstatymo spraga, teisės spraga, legali spraga (lot. vacatio legis – įstatymo spraga, vacatio iuris – teisės spraga) – teisės reguliavimo spraga. Situacija, kai būtina teisiškai (su)reguliuoti visuomeninius santykius, tačiau nėra atitinkamos teisės normos (įstatymo spragos atveju – nėra tinkamos įstatymo normos, taikytinos konkrečiam atvejui).

Įstatymo spraga sudaro sąlygas pasinaudoti teise, jos teikiamomis galimybėmis (pvz., mokesčių srityje pasinaudoti teisės normomis, suteikiančias lengvatas, kai tuo tarpu konkretiems teisiniams santykiams turėtų būti taikomos kitokios (įstatyminės) normos, tačiau jos nėra priimtos), taip pat piktnaudžiauti, nesant tam tikrų ribojimų.

Teisės spragos būdingos valstybingumo pradžioje, taip pat atsikūrusių valstybių teisėje, kai nėra išsamaus teisinio reguliavimo (teisinės bazės), o „užkamšyti“ įstatymo spragas teisėkūros subjektai nespėja.

Teisės spraga užpildoma išleidžiant norminį teisės aktą. Teisės taikymo veikloje – visuomeniniui santykiui taikoma įstatymų arba teisės analogija.

Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad „žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas gali užpildyti teismai ad hoc pagal savo kompetenciją spręsdami bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikydami teisę, todėl tais atvejais, kai atitinkamas teisėkūros subjektas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos – nėra išleidęs teisės akto, kuriuo vietoje teisės akto, Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, būtų nustatytas naujas teisinis reguliavimas, teismai turi konstitucinę pareigą užtikrinti asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo teisių ar laisvių pažeidimo, teises, laisves, kitas konstitucines vertybes“.