Čingizas Aitmatovas

Čingizas Aitmatovas (kirg. Чыңгыз Айтматов, Çıňğız Aytmatov, rus. Чингиз Торекулович Айтматов, 1928 m. gruodžio 12 d. Šekeris, Talaso sritis, Kirgizija – 2008 m. birželio 10 d. Niurnbergas, Vokietija) – kirgizų rašytojas. Rašė rusų ir kirgizų kalbomis.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tėvas Torekulas Aitmatovas buvo žymus Kirgizijos TSR valstybinis veikėjas, 1937 metais suimtas, o 1938 metais sušaudytas. Antrojo pasaulinio karo metais, kai beveik visi ailo vyrai išėjo į frontą, keturiolikmetis Čingizas pradėjo dirbti ailo tarybos sekretoriumi. 1948 metais įstojo į Frunzės žemės ūkio institutą, 1953 metais tapo diplomuotu veterinaru, bet jau 1952 metais periodikoje išspausdino pirmuosius literatūrinius bandymus – apsakymus „Laikraštininkas Dziujo“ (Гезитчи Дзюйо) bei „Ašimas“ (Ашым). Trejus metus už gautą diplomą atidirbinėjo gyvulininkystės mokslo tyrimų institute, o 1956 metais įstojo ir 1958 metais baigė aukštuosius literatūros kursus Maskvoje. Tais pačiais metais žurnale „Октябрь“ buvo išspausdintas iš kirgizų kalbos išverstas jo apsakymas „Veidas į veidą“ (Лицом к лицу), žurnale „Новый мир“ – dar keli apsakymai, be to, išėjo pirmoji jo apysaka „Džamilia“ (Джамиля), jos autoriui atnešusi pasaulinį pripažinimą. Keturis dešimtmečius literatūra buvo pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis.

Be to, jis užėmė ir įvairias valstybines bei visuomenines pareigas TSRS rašytojų sąjungoje, TSRS kinematografininkų sąjungoje, buvo TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas. 1974 metais Kirgizijos mokslų akademijos narys. Kelerius metus buvo žurnalo „Иностранная литература“ vyriausiasis redaktorius, nuo 1994 metų tarybos narys. Tarptautinio intelektualų judėjimo „Isyk-kulio forumas“ iniciatorius. Idėjiškai palaikė Eurazijos Sąjungos kūrimą.

Po TSRS griūties 1991 m., buvo Kirgizijos pasiuntinys ir atstovas Beniliukso šalyse, Prancūzijoje, NATO ir UNESCO.^[1]

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyvojoje kūryboje vyrauja kirgizų buities ir papročių vaizdai, žmonių išgyvenimai bei likimai siejami su aktualiomis visuomeninėmis problemomis. Parašė apysakas „Džamilia“ (1958 m., lietuvių kalba 1961 m.), „Motinos laukas“ (Материнское поле 1963 m., liet. 1966 m.), „Sudie, Giulsari!“ (Прощай, Гюльсары! 1966 m., liet. 1968 m.), „Baltas garlaivis“ (Белый пароход 1970 m., liet. 1973 m.), „Ankstyvosios gervės“ (Ранние журавли 1977 m., liet. 1979 m.), išleido apysakų rinkinį „Kalnų ir stepių apysakos“ (Повести гор и степей 1962 m., liet. 1963 m.)

Čingizas Aitmatovas buvo vienas pirmųjų sovietinių rašytojų, humanistiniu požiūriu vaizdavusių gyvenimo tikrovę: stalinizmo represijas, žmogaus sumenkinimą, technizuotos civilizacijos neigiamą poveikį gamtai ir žmogui. Romane „Ilga kaip šimtmečiai diena“ (И дольше века длится день, vėliau pervadintas „Буранный полустанок“ 1980 m., liet. 1983 m.) parodyta sovietinės santvarkos nuskurdintų žmonių buitis, skaudūs jų išgyvenimai, keliama tautos išlikimo problema, pabrėžiamas istorinio ryšio su praeitimi bei tautinės savimonės praradimas (alegorinis pasakojimas apie mankurtą), aukštinamos šeimos vertybės, žmogaus dvasios gėris. Tiurkų kilmės žodžio „mankurtas“ („mankurt“), simbolizuojančio bedvasį, viskam abejingą žmogų, populiarizatorius. Romano „Ešafotas“ (Плаха, 1986 m., liet. 1988 m. pagrindinės temos – idėjiniai žmogaus ieškojimai, tragiški atotrūkio nuo gamtos padariniai. Č. Aitmatovas kritikavo ne vien sovietinę sistemą – romano „Kasandros ženklas“ (Тавро Кассандры 1994, liet. 1996 m.) problematika grindžiama šiuolaikinės vakarietiškos visuomenės ydų ir gilių visuomeninių problemų išryškinimu.

Romanai psichologiški, publicistiški, daugiaplanės kompozicijos; realistinis pasakojimas derinamas su tautosakos, mitologijos elementais, simbolika, filosofine alegorija.^[2]

Naujausias rašytojo romanas – „Kai krenta kalnai, Amžina nuotaka“ (Когда падают горы, Вечная невеста, 2006 m.)