Čoktavai

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Čoktavai
Čoktavų vadas ir JAV generolas Pušmataha 1824, Smitsono amerikiečių meno muziejus
Gyventojų skaičius	160 000
Populiacija šalyse	Jungtinės Valstijos (Oklahoma, Kalifornija, Misisipė, Luiziana, Alabama)
Kalba (-os)	Anglų, čoktavų
Religijos	protestantizmas, tradicinis tikėjimas
Giminingos etninės grupės	Čerokiai, Čikasavai, Krikai, Seminolai (Penkios civilizuotos gentys)

Čoktavai – vietinių Šiaurės Amerikos gyventojų tauta, kilusi iš pietrytinės jos dalies (Misisipės, Alabamos ir Luizianos) ir priklausanti muskogių kalbų grupei. Žodis Choctaw (taip pat dar Chahta, Chato, Tchakta ir Chocktaw) galėjo atkeliauti iš kastilų „chato“, reiškiančio „lygų, plokščią“; vis dėlto, plačiai manoma, jog ši indėnų gentis vardą gavo nuo istorinio čoktavų veikėjo. Čoktavai priklausė Misisipės kultūrai, išsidėsčiusiai Misisipės upės slėnyje. Ankstyvieji ispanų keliautojai buvo susidūrę su jų protėviais. XIX a. čoktavai tapo žinomi kaip viena iš „Penkių civilizuotų tautų“, mat priėmė daugelį buitinių bei kultūrinių europiečių kolonizatorių įpročių. Nors mažesnės čoktavų grupės gyvena pietinėje šalies dalyje, Oklahomos čoktavų tauta ir Misisipės čoktavų indėnų grupė yra dvi pagrindinės čoktavų asociacijos.

Per Amerikos revoliuciją, dauguma čoktavų palaikė pirmųjų trylikos kolonijų siekį tapti nepriklausomomis ir atsiskirti nuo Britų imperijos. Čoktavai ir Jungtinės Valstijos iš viso pasirašė devynias taikos sutartis – paskutinėmis trimis (Douko užuovėjos, Vašingtono miesto ir Šokančio triušio) čoktavų gentis buvo iškeldinta į vakarus nuo Misisipės upės. JAV prezidentui Endriu Džeksonui pradėjus indėnų iškeldinimą, čoktavai pirmieji keliavo savuoju Ašarų keliu. Čoktavai buvo iškeldinti iš savo gimtųjų žemių, Jungtinėms Valstijoms nusprendus plėstis ir pradėti naudingųjų iškasenų gavybą. Vyriausybė teisinosi norėdama juos išgelbėti nuo išnykimo. 1831 metais ratifikavus Šokančio Triušio įlankos taikos sutartį, čoktavai, kurie norėjo pasilikti naujai sukurtoje Misisipės valstijoje, buvo pirmoji didelė neeuropiečių etninė grupė, tapusi JAV piliečiais. Čoktavai taip pat prisimenami dėl savo dosnumo per Didįjį airių badą (1845-1849 m.), kai aprūpino svetimą tautą humanitarine pagalba ir pinigais, šiais laikais skaičiuojamais milijonais (dvidešimt metų prieš įkuriant Raudonajį Kryžių). Vykstant Amerikos pilietiniam karui, čoktavai tiek Oklahomos, tiek Misisipės valstijose daugiausia dėjosi prie Konfederacinių Valstijų. Pirmojo pasaulinio karo metu jie tarnavo Jungtinių Valstijų kariuomenėje, kur naudodamiesi savo gimtąja kalba transliavo koduotus pranešimus.

Istorija

Naujojo pasaulio senovė

Beveik prieš 12 000 metų, vietiniai amerikiečiai arba paleoindėnai, atsidūrė pietinėje Šiaurės Amerikos dalyje. Pietryčiuose jie užsiėmė rankiojimu bei medžiokle. Medžiojo įvairius gyvūnus, taip pat megafauną, kuri Pleistocenui baigiantis pradėjo nykti. Gali būti, jog čoktavai išnykimui pasmerkė Tombigbio upės teritorijos mamutus, kurie ten gyveno apie 4-8 tūkst. metų. Pasirodžius žmonėms, mamutai maitinosi gana skurdžiai, nes tose vietose jau buvo beveik nebelikę jiems tinkamo maisto, taip pat keliavo nedideliais būriais, todėl sunkiai galėjo apsiginti nuo užpuolikų. Tai labai greitai kritiškai sumažino jų skaičių. Paleoindėnai medžioklėje po truputį specializavosi ir ėmė persekioti tokią Pleistoceno gyvūniją, kaip bizonai, mastodontai, šiauriniai elniai ir kt. Indėnai tapo organizuotesni, greičiau kėlėsi iš vienos vietos į kitą.

Kilmė

XIX amžiaus istorikai ir šiuolaikiniai Misisipės čoktavų pasakotojai teigia, jog čoktavai kilo nuo Nanih Vajos arba iš kokio urvo netoli jos. Ši gentis atsirado visai netikėtai. Pasakojimas apie čoktavų kelionę iš vakarų:

“	Prieš daugybę žiemų, čoktavai nusprendė palikti žemes, kuriose jie gyveno ir kurios buvo nutolusios toli į vakarus prie didelės upės ir kalnų, padengtų sniegu, ir jie keliavo daug metų. Didis žiniuonis juos vedė visą laiką ir kiekvieną naktį, kai jie įkurdavo stovyklą, jis įsmeigdavo į žemę raudoną stulpą. Šis stulpas kiekvieną rytą būdavo randamas pakrypęs į rytus ir žiniuonis sakydavęs, jog jie turį keliauti į tą pusę tol, kolei stulpas būsiąs tiesus, ir toje vietoje Didžioji dvasia nurodysianti jiems gyventi.	”
	— Džordžas Katlinas, Smitsoniano pranešimas

Pagal archeologinius ir kartografinius įrodymus, čoktavų kaip vieningos tautos nebuvo iki pat XVII amžiaus; iki to laiko egzistavo tik įvairios pietrytinės indėnų tautelės – Maundvilio, Plakemino ir kitų Misisipės kultūrų palikuonys, iš kurių vėliau susiformavo čoktavų gentis. Šiaip ar taip, čoktavai, ar indėnai, iš kurių susidarė čoktavų tauta, glaudžiai susiję su Nanih Vaja. Pylimą ir aplink jį esančią teritoriją čoktavai laiko šventa žeme.

Postkolumbinė era

Misisipės kultūros šventikas, laikantis apeiginį titnago vėzdą.

Čoktavų protėviai priklausė Misisipės upės slėnio kultūrai. Ją sudarė pyliminės statybos vietinių Amerikos gyventojų grupės, Misisipų kultūra gyvavo centrinėse, rytinėse ir pietryčių Jungtinių Valstijų žemėse nuo 800-ųjų iki 1200 m.e. metų. Kai ispanai surengė pirmuosius žygius į žemyno gilumą, politinių Misisipės kultūros centrų jau nebebuvo likę arba jie po truputį nyko. Tuo metu regione gyveno vidutinio dydžio vietinių grupės, vadovaujamos vadų, o tarp jų buvo įsiterpę visiškai nepriklausomi kaimeliai ir gentinės grupės. Ispanų keliautojai Misisipų kultūrą aptiko anksčiausiai, pradedant Chuanu Ponsu de Leonu, išsilaipinusiu Floridoje 1513-ųjų balandžio 2 d. ir baigiant Luko Vaskeso de Ajuljano ekspedicija į Pietų Karoliną 1526 metais.

Ernandas de Sotas (1540)

Sugrįžęs į Ispaniją, vienas iš išsigelbėjusių Narvaeso ekspedicijos narių Kabesa de Vaka, Hernando de Soto teismui papasakojo, jog Naujasis pasaulis buvo turtingiausias iš visų. Ernandas de Sotas buvo ispanų tyrinėtojas ir konkistadoras, vadovavęs pirmajai ekspedicijai į Šiaurės Amerikos gilumą. Paskatintas tariamų turtų, de Sotas pradėjo rengti naują ekspediciją ir paprašė de Vakos keliauti kartu, tačiau šis vėliau atsisakė. Nuo 1540 iki 1543 metų, Hernandas de Sotas keliavo per Floridą ir Džordžiją, po to leidosi į Alabamą bei Misisipės teritoriją, kurioje vėliau apsigyveno čoktavai.

De Sotas turėjo puikiai paruoštą armiją. Jis buvo puikiai žinomas visoje Ispanijoje ir daugybė žmonių, svajojusių apie neapsakomus Naujojo pasaulio turtus, prisidėjo prie jo kelionės. Tuo tarpu čoktavų protėviai žinojo apie ankstesnių de Soto kelionių žiaurumus, todėl nusprendė apsiginti nuo ispanų. Mabilos mūšyje čoktavai galutinai palaužė Hernando de Soto ekspediciją:

“	Hernandas de Sotas, vadovaudamas gerai ginkluotiems ispanų premijų medžiotojams, pirmą kartą su čoktavais susitiko 1540 metais. Jis buvo vienas iš tų, kurie sunaikino ir išgrobstė inkų imperiją, todėl tuo laiku taip pat buvo vienas turtingiausių žmonių. Jo būriams netrūko nieko. Konkistadoro stiliumi, jis paėmė įkaitu indėnų vadą, vardu Tuskalusa (Juodasis Karys), reikalaudamas nešikų ir moterų. Tuskalusa jam pažadėjo, jog moterys ekspedicijos lauks Mabiloje (Mobilė). Užkariautojo nelaimei, vadas nepaminėjo, kad joje bus ir čoktavų kariai. 1540 m. spalio 18 d., de Sotas įžengė į miestą ir buvo iškilmingai pasveikintas. Čoktavai linksmino ispanus, šoko su jais, o paskui užpuolė.	”
	— Bobas Fergusonas, Čoktavų chronologija

Istoriniai lyderiai

• Tuskalusa (Tuscaloosa, m. 1540 m. spalį) – istorinis čoktavų vadas, sukilęs prieš Hernandą de Sotą ir jį nugalėjęs Mabilos mūšyje. Mabilos mūšis buvo pirmasis didelis konfliktas tarp vietinių Šiaurės Amerikos indėnų ir europiečių atvykėlių.
• Frančimastabė (Franchimastabe, m. 1800-aisiais) buvo keliaujantis geradarys, Tabokos bendraamžis. Kai kurie amerikiečiai jį įvardijo čoktavų lyderiu ir vedliu. Kartu su britų pajėgomis kovėsi prieš amerikiečių sukilėlius.
• Taboka (Taboca, m. 1800-aisiais) buvo tradicinis čoktavų vadas ir žynys, 1785 m. spalį vedęs delegaciją į Houpvelą, Pietų Karoliną.
• Apukšunubis (Apuckshunubbee, g. 1740 – m. 1824 m.) senojoje čoktavų tautoje vadovavo Okla Falajams (Okla Falaya, „aukšti žmonės“). Mirė Kentukyje, keliaudamas į Vašingtoną pradėti derybų.
• Pušmataha (Pushmataha, Apushmataha, g. 1760-aisiais – m. 1824 m. gruodžio 24 d.) buvo senosios čoktavų tautos lyderis. Jis dalyvavo taikos derybose su Jungtinėmis Valstijomis ir kovėsi jų pusėje per 1812 metų karą. Pušmataha mirė Vašingtone ir yra palaidotas Kongreso kapinėse.
• Mošolatubis (Mosholatubbee, g. 1770 – m. 1836 m.) buvo čoktavų vadas prieš iškeldinimą ir po jo. Jis vyko į Vašingtoną tartis dėl savo genties ir buvo vienintelis lyderis, sugrįžęs iš tų derybų.
• Grinvudas LeFloras (Greenwood LeFlore, g. 1800 m. birželio 3 d. – m. 1865 m. rugpjūčio 30 d.) vadovavo Misisipės čoktavų rajonui. Jis buvo įtakingas čoktavų atstovas ir Misisipės senatorius.
• Džordžas V. Harkinsas (George W. Harkins, g. 1810 – m. 1890 m.) prieš pilietinį karą buvo Indėnų Teritorijos čoktavų rajono vadas (1850–1857 m.) ir „Farewell Letter to the American People“ (angl. Atsisveikinimo laiškas Amerikos žmonėms) autorius.
• Piteris Pitčlynas (Peter Pitchlynn, g. 1806 m. sausio 30 d. – m. 1881 m. sausio 17 d.) buvo įtakingas čoktavų lyderis iškeldinimo laikotarpiu ir ilgai po jo. Jis atstovavo čoktavus Vašingtone ir yra palaidotas Kongreso kapinėse.
• Filipas Martinas (Phillip Martin, g. 1926 m. kovo 13 d.) buvo Misisipės čoktavų indėnų grupės vadas nuo 1979 iki 2007-ųjų ir dirbo genties vyriausybėje daugiau nei 50 metų. Jis pritraukė išorines investicijas ir rezervate sumažino nedarbą iki beveik 0 %.

Taip pat skaitykite

• Čoktavų kultūra
• Oklahomos čoktavų tauta
• Misisipės čoktavų indėnų grupė
• Šiaurės Amerikos indėnai