Čikitanija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Būdingas Čikitanijos kraštovaizdis. San Ignasijo apylinkės

Čikitanija (isp. Chiquitanía) arba Čikitoso lyguma (Llanos de Chiquitos) – gamtinis regionas rytų Bolivijoje, Santa Kruso departamente, Gran Čako rytinė dalis. Šiaurėje palaipsniui pereina į Amazoniją, vakaruose remiasi į Andų kalnus ir Las Yungas miškus. Rytinė riba eina Paragvajaus upe ir Pantanalio pelkėmis.

Vyrauja plokčių lygumų reljefas, tačiau yra ir aukštumų bei žemų kalnų masyvų, pagrindinis – Santjago Kordiljera, iškylanti iki 1290 m (Čočiso k.). Taip pat daug tektoninių dubumų, kuriose susidaro pelkynai (pvz., Isosogo, Otukviso), druskos ir gėli ežerai (Konsepsjono ežeras). Upės priklauso Amazonės baseinui (Parapeti, Grandė) ir Paragvajaus baseinui (Negras).

Nors Čikitanija yra tropinėse ir subekvatorinėse platumose, tačiau klimatas palyginti artimas vidutinėms platumoms. Būdingi dideli dienos ir nakties temperatūrų skirtumai. Užėjus tropinėms oro masėms temperatūra pakyla iki 40 °C, tačiau vyraujant šaltoms oro masėms iš antarkties (pampero), temperatūra nukrenta iki 5-15 °C. Metinis kritulių kiekis keičiasi nuo 1050 mm Čikitanijos šiaurėje iki 600 mm.

Didžiajai Čikitanijos daliai būdinga įprasta Gran Čako augalija – savanos tipo žolynai su įvairių kietmedžių, palmių ir dygių krūmų sąžalynais. Vyraujantys medžiai: grakščioji bucija, Chorisia, paragvajinė cezalpinija, baltasis algarobas, tikrasis raudonmedis. Regiono šiaurėje upių slėniuose auga galeriniai miškai, kuriuos formuoja labiau Amazonijai būdingi augalai (svietenijos, hevėja, įvairios palmės).

Svarbiausi regione gyvenantys žinduoliai: jaguaras, puma, pekaris, tapyras, ocelotas, karčiuotasis vilkas, jaguarundis, pampų lapė, pilkoji mazama, balinis elnias, kapibara, brazilinė ūdra; ropliai: žakarė, anakonda, žarara, tropikinė barškuolė; paukščiai: tukanai, čimangas, aros, juodasis grifas, karališkasis grifas, įvairūs ereliai, sakalai, harpija, penelopės, pelėdos, nandu.

Čikitanijoje gyvena ~20 indėnų genčių, daugiausia kalbančių tupių-gvaranių kalbomis. XVII–XVII čia veikė Čikitanijos jėzuitų misijos. Regiono pavadinimas (chiquito ispanų kalboje reiškia mažytis) kilo nuo klaidingos konkistadorų interpretacijos: išvydę vietinių gyventojų (pampidų) trobeles su mažomis durimis pamanė, jog čia gyvena maži žmonės (pigmėjai), tačiau šie iš tiesų buvo netgi didesni už europiečius.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]